Klimato apsaugos aktyvistė Greta Thunberg, neskaitant kalbos „How dare You?“, savo pasisakymuose paprastai kalba ramiai, išlaikytai, savo nuomonę nuolat permaišydama su faktais, pasitelkia humorą ir sveiką ironiją. Apskritai G. Thunberg sėkmės atvejis turi kur kas daugiau dedamųjų. Neseku jos veiklos taip atidžiai, kad visus juos aptarinėčiau. Tačiau tie aspektai, kuriuos išvardijau, yra puikus pavyzdys, kaip komunikuoti su institucijomis ir žiniasklaida. Kodėl?
Turime daug aktualių klausimų, kuriuos išsakyti norisi audringai. Kertami medžiai, dega padangos, teršiamas vanduo ir panašiai. Be to, pas kiekvieną pasitaiko atskiros, asmeninės dramos, kai jaučiamas neteisingumas. Neretu atveju, sukilus adrenalinui ir padidėjus spaudimui, žmonės su savo klausimais į institucijas – aplinkosaugos, savivaldybes, seniūnijas, ministerijas ir kitur – kreipiasi netinkamai, ir sulaukia netenkinančių atsakymų arba netgi pašaipų.
Kokie netinkamo kreipimosi į institucijas požymiai?
- Laiškų pavadinimai rašomi didžiosiomis raidėmis, tekste pridedama šauktukų;
- Naudojami epitetai, nukreipti prieš valdžios atstovus, institucijos atstovus ir pan.;
- Kitaip reiškiamos emocijos;
- Naudojami faktai iš nepatikimų šaltinių arba jie išvis nenaudojami;
- Aiškiai, detaliai nenurodoma situacija ir ją sprendžiant jau nueitas kelias;
- Reikalaujami sprendimai neatitinka institucijos, į kurią kreipiamasi, kompetencijų arba yra išvis nerealūs.
Kodėl tai turi nepageidaujamą efektą?
- Niekur nedirba robotai. Su kuo didesniu spaudimu norima kreiptis į žmogų, tuo didesnio pasipriešinimo, atmetimo reakcijos sulaukiama;
- Destruktyviai reiškiamos emocijos signalizuoja, kad besikreipiantis žmogus gali turėti ne itin aukšto lygio emocinį intelektą, ir tai lemia atitinkamą jo įvaizdį bei reakciją;
- Kiti žmonės jaučia sklindančią desperaciją, ir į ją niekas nereaguoja pozityviai;
- Tušti kreipimaisi, kai kreipiamasi į įstaigas ne pagal jų kompetencijas ir pan., erzina;
- Dėl viso to į besikreipiantįjį žiūrima kaip į keistuolį, jis marginalizuojamas. Tas pats galioja ir žmonių grupėms.
Kaip efektyviai kreiptis į institucijas?
- Laiškus rašyti ir kalbėti reikia aiškiai, gana šaltai, oficialiai (nors neperdėtai) – taip, tarsi būtumėte šiek tiek atsisiejęs nuo jums rūpimos temos;
- Padaryti namų darbus: pasistengti dar prieš kreipiantis kaip įmanoma geriau išsiaiškinti, kokios institucijos yra kompetentingos spręsti jūsų situaciją, ir kokios yra jų kompetencijų ribos;
- Pateikti faktus – patikrintus, iš patikimų šaltinių. Jeigu kažkoks teiginys labai tinka jūsų situacijai, bet jis lengvai sutriuškinamas, geriau tokio nė nenaudoti;
- Jeigu kažkuriose situacijose negalite rašyti pakankamai dalykiškai, nesuprantate teisinių aspektų, kažko nežinote – ieškokite, su kuo galėtumėte pasikonsultuoti, prašykite pagalbos;
- Nerašyti ir nekalbėti, kai yra emocijų pikas, geriau palaukti kitos dienos ar kol nurimsite;
- Apie kitus savo žingsnius, jeigu nesulauksite tenkinančio rezultato, taip pat informuokite normalia teisine kalba. Pavyzdžiui, vietoje „Aš paduosiu jus į teismą!!!!!!!!!!!!!!!“ daug geriau tiktų „Nepateikus atsakymo per 20 kalendorinių dienų, teisės aktų numatyta tvarka kreipsiuosi į…“ Žinoma, visi terminai, numatytosios tvarkos ir panašūs dalykai turi būti kruopščiai patikrinti, atitikti realybę.
Kodėl rašanš institucijoms svarbus mūsų tonas
Visa tai, ką išvardijau, taip pat galioja ir bendraujant su žiniasklaida. Tarkime, jeigu žurnalistai gauna laiškus, parašytus didžiosiomis raidėmis, su šauktukais, o tikrindami pateiktus faktus lengvai randa neatitikimų – tokio skundo teikėjas iš karto gali tikėtis, kad į jo istoriją nebus pažiūrėta rimtai, o jo paties nuomonės šioje situacijoje jeigu kas ir klaus, tai greičiausiai tik kaip keistuolio. Tad tokiais atvejais nereikėtų stebėtis, kai, pavyzdžiui, televizijos žurnalistai lyg ir geranoriškai paima interviu, o išėjus reportažui paaiškėja, kad jus pateikė kaip keistuolį.
Aš neteigiu, kad taip ir turėtų būti – kad emocingai savo nuomonę reiškiantys piliečiai turi būti marginalizuojami. Tačiau tiesiog tokia realybė. Žinoma, visi esame skirtingi, ir kai kuriose situacijose dėl emocijų raiškos gali gimti net sektinų visuomeninių šviesulių. Tačiau jeigu bent kartą jau esate patyrę, kad komunikuojate neefektyviai, – tai, kas išvardyta, gali būti šios nesėkmės priežastis. Tiesiog pabandykite kitaip. Ir aišku, kad mes neturime tapti robotais, bendraujančiais vien šabloninėmis frazėmis ir perdėtai mandagiai. Šie patarimai labiausiai reikalingi situacijose, kuriose yra padidinta konflikto rizika.
Tuo pačiu sveikinu su Konstitucijos diena. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos piliečiai referendume priėmė dabartinę Lietuvos Respublikos Konstituciją, numatančią, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta.
Jeigu reikėtų detalesnių patarimų, susisiekite.
Iš visos širdies linkiu jums gerų rūpimų problemų sprendimų!
Rūta Grigolytė-Linkevičienė, komunikacijos konsultantė
