Būna žmonių, kurie leidžia sau į kolegas arba kitus darbuotojus kreiptis mažybiniais vardais arba epitetais. „Vilyte, padaryk, prašau, tai“. „Mane aptarnavo ta mergaitė (berniukas)“. Jie tikriausiai įsivaizduoja esantys malonūs žmonės. Bet taip nėra.
Mažybiniai vardai ir epitetai darbo santykiuose arba kai tai liečia kito žmogaus darbą, yra nenormalu. Taškas. Nėra išimčių ar papildomų sąlygų.
Nesvarbu, kiek mums metų, koks mūsų statusas, pareigos, patirtis, lytis – niekas nesuteikia savaiminės teisės įvardyti kitą mažybine forma, nebent žmogui, į kurį kreipiamasi, pačiam tai būtų malonu ir jis apie tai pasakytų. Deja, žmonės, į kuriuos taip kreipiamasi, dažnai dėl galios pozicijų pasiskirstymo nesiryžta pasakyti, kad tokie kreipiniai jiems kelia psichologinį diskomfortą.
Psichologai pripažįsta, kad net asmeniniuose santykiuose dažnam tai gali būti nepriimtina, nes kreipimasis mažybine forma reiškia taip besikreipiančiojo jautimąsi pranašesniu, globėjišku, kito laikymą silpnesniu, mažiau vertu ir panašiai. Darbo santykiuose, suprantama, tai visiškai netoleruotina, tačiau vis dar ne taip retai būdinga nešiuolaikiškiems, narciziškiems vadovams ir žmonėms, kurie bando kompensuotis ir „pakelti“ savo statusą išėję iš savo darboviečių rėmų, pavyzdžiui, taip besikreipdami į aptarnaujantį personalą kavinėse ar parduotuvėse. Tai nuvertina ne tik kito žmogaus darbą, bet ir iš esmės jį patį. Ir tai – neetiška, nepagarbu, taigi ir nenormalu. Pabaiga.
Rūta Grigolytė-Linkevičienė, komunikacijos konsultantė
