Bendravimas su žurnalistais: 7 bjauriausios klaidos

Dirbant žurnaliste ir redaktore, bendravimas su komunikacijos specialistais, įmonių atstovais suteikdavo visą paletę emocijų. Jis ir džiugindavo, ir būdavo naudingas, ir stebindavo, ir liūdindavo, ir net šokiruodavo.

Situacijų ir patarimų, kaip nereikėtų bendrauti su žurnalistais, galima būtų vardinti daug. Galbūt buvę kolegos žurnalistai prisijungs ir papildys šį įrašą savo patirtimi.

O vieni dažniausių nesusipratimų komunikacijos specialistams bendraujant su žurnalistais ir redaktoriais pasitaiko keli:

Bendrauti pradedama familiariai. Tikrai ne kartą yra apstulbinę visiškai nepažįstami komunikacijos specialistai, kurie, matyt, nusprendė, jog jeigu kalbės su manimi (žurnaliste arba redaktore) iš karto lyg su sena pažįstama, tai aš taip ir pasijusiu. Ir mūsų ryšys iš karto suklestės. Toli gražu ne. Tai ne sukuria ryšį, o kaip tik išmūrija didžiausią sieną tarp mūsų, nes tai yra tiesiog įžūlu, nepagarbu. Ir net jeigu žurnalistas yra dvidešimties metų antrakursis, o jūs – solidžios įmonės vidutinio amžiaus vadovas, – tai šios situacijos niekaip nekeičia. Taip pat jeigu jūsų atstovaujamos įmonės įvaizdžio dalis yra energinga, jaunatviška ir įžūli komunikacija, bendravimo su žiniasklaida tai taip pat neturi liesti – žurnalistas ir yra žurnalistas, o ne jūsų tikslinė auditorija.

Bendraujama itin išaukštintai ir perdėtai mandagiai. Taip pat, kaip nereikia kalbėti su žurnalistu pernelyg familiariai, nereikia ir perdėto oficialumo. Geriausia rasti ribą, kur mandagumas siejasi su draugišku tonu. O bendraujant jau kelintą kartą, pajutus deramą laiką arba atsiklausus, galima bandyti pereiti prie „tu“.

Skambinama po kiekvieno išsiųsto pranešimo. Šiuo klausimu išties yra skirtingų požiūrių. Žinau komunikacijos specialistų, kurie dievagojasi, kad jiems tai labai efektyvu. Ir galbūt tikrai kartais išsiųstas laiškas redakcijoje būna pražiūrėtas, nors naudingas. Viena, ko komunikacijos specialistai nemato ir negirdi, tai žurnalistų ir redaktorių vartomų akių ir gilių atodūsių po tokių skambučių. Redakcijos sulaukia šimtų laiškų per dieną. Tie, kurie dirba su šia informacija, mato visus laiškus, net jeigu to nenori. Jeigu dar papildomai dėl šių laiškų ir skambinama (o skambina dažnas siuntėjas!), žurnalistus tai pagrįstai varo į neviltį. Jeigu labai rūpi išsiųsto pranešimo likimas, rekomenduočiau skambinti tik tiems žurnalistams ir redaktoriams, su kuriais dėl tokių skambučių esate susitarę. Juos palaimins tie žurnalistai, kuriems jūsų teikiama medžiaga yra tikrai naudinga, o jie tuo pačiu gali gauti ir papildomos informacijos iš jūsų.

Tikimasi, kad žurnalistai tobulai išmanys kažkokią temą ar sritį. Žurnalistai, net jeigu specializuojasi, tarkime, verslo srityje, vis tiek privalo sekti ir politikos naujienas, ir kitas aktualijas. Per dieną pro jų smegenis pereina milžiniški srautai informacijos. Ką jau kalbėti, kad dėl atostogų tenka pavaduoti kitų skyrių kolegas, o ir pačiame karjeros kelyje retas išlieka vienoje ir toje pačioje specializacijoje ilgą laiką. Dėl to žurnalistams reikėtų informaciją teikti turint omenyje, kad jie ne tiek patys yra kažkokios srities ekspertai, kiek žmonės, kurie tiesiog geriausiai žino, kaip surinkti informaciją iš tos srities ekspertų ir suprantamai ją pateikti visuomenei. Tad teikiama informacija turi būti tiksli ir pakankama.

Parodoma, kad iš anksto tikimasi, jog žurnalistas visai neišmanys kažkokios temos ar srities. Net ir turint omenyje ankstesnį punktą, vis dėlto nereikia su žurnalistu bendrauti taip, tarsi jis nė abėcėlės nemokėtų. Nereikia dėtis globėjišku ar viršesniu. Tai neigiamai paveiks žurnalisto motyvaciją domėtis jūsų siūloma informacija. 

Klaidinamai duodama suprasti, kad informacija siunčiama jiems vieniems. Būna atvejų, kai laiškai su pranešimais išsiunčiami tyčia sudarant įspūdį, jog informacija siunčiama tik vienai žiniasklaidos priemonei. Ką gi, tokiu atveju vieną kartą tai suveiks ir informacija turės daugiau galimybių būti publikuota, tačiau pasitikėjimas bus prarastas amžiams.

Reikalaujama teksto derinimo. Žurnalistas neprivalo derinti teksto su niekuo, išskyrus redaktorius. Jis GALI savo iniciatyva tai daryti, norėdamas būti tikras, kad teisingai įvardijo kažkokius jūsų minėtus faktus, skaičius, ar dėl kitų priežasčių, kai pasitiki jumis ir nori išlaikyti ryšį, arba jūs dėl to susitarėte prieš suteikdami informaciją žurnalistui. 

Žinoma, realių situacijų, kuriose suklumpama bendraujant su žurnalistais, būna dar įvairesnių. Tačiau pradžiai šie patarimai yra vieni svarbiausių.

Individualių efektyvaus bendravimo su žiniasklaida patarimų galite gauti privačioje konsultacijoje arba mokymuose įmonės darbuotojams. Konsultacijose ir mokymuose sužinosite:

• Kodėl apskritai verta bendrauti su žiniasklaida;
• Kas būdinga žurnalistams, ką jie vertina, ko tikisi, kaip su jais bendrauti;
• Kokios yra žiniasklaidos rūšys, ir kokia skirtingų žiniasklaidos priemonių darbo specifika;
• Kaip pasirinkti, su kokiomis žiniasklaidos priemonėmis bendrauti;
• Kaip tikslingai atsirinkti reikiamus kontaktus;
• Kokie yra komunikavimo masiškai ir tikslingai skirtumai, privalumai, ir kas naudingiau jūsų atveju;
• Kokią informaciją teikti žiniasklaidai, kaip rašyti laiškus, kada juos siųsti, kokios dažniausios laiškų rašymo klaidos;
• Kaip rašyti žiniasklaidai teikiamus tekstus ir kokios dažniausios jų klaidos;
• Kodėl svarbu patiems išmanyti Visuomenės informavimo etikos kodeksą, Visuomenės informavimo įstatymą, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą bei jų taikymą praktikoje;
• Išanalizuosime jūsų turimą bendravimo su žiniasklaida patirtį ir konkrečius komunikacijos pavyzdžius.

Kreipkitės: +37061684244, info@darnikomunikacija.lt, arba užpildykite formą žemiau

Rūta Grigolytė-Linkevičienė, komunikacijos konsultantė