Vidinė komunikacija ir dirbtinis intelektas (DI)

2025-04-11

Dirbtinis intelektas (DI) gali padėti greičiau atlikti įvairiausius komunikacininko darbus, ypač tuos, kurie yra rutiniški ir nereikalauja individualaus kūrybiškumo. Tačiau daliai darbuotojų dirbtinio intelekto naudojimas darbovietėje, ypač vidinėje komunikacijoje, gali iššaukti nepasitikėjimą.

Ką daryti, kad DI įrankių naudojimas nepakenktų darbuotojų tarpusavio pasitikėjimui?

Štai mano rekomendacijos, ką būtina padaryti:

1. Aiškiai apibrėžti DI naudojimo taisykles. Reikėtų supažindinti darbuotojus su tvarka, kaip organizacijoje naudojamas DI. Ar tam būtina rengti dar atskirą DI strategiją? Jeigu vien dėl vidinės komunikacijos – nemanau. Tačiau gerai yra parengti tvarką, kokie ir kaip DI įrankiai naudojami vidinėje komunikacijoje ir darbuotojų kasdieniams darbams atlikti, kad jie jaustųsi dėl to psichologiškai saugūs. Keli pavyzdžiai: tai gali liesti DI kaupiamą ir analizuojamą statistiką apie atliekamus darbus, rezultatus; tai gali būti įvardijimas, kad vidinės komunikacijos tekstus teberengia žmonės, o ne robotai, ir pan., priklausomai nuo organizacijos ir jos veiklos specifikos.

2. Kritiškai vertinti DI sugeneruotą turinį. DI intelektas daro tikrai daug klaidų. Ne kartą teko susidurti su situacija, kai DI užtikrintai pateikia klaidingą informaciją ir tik po kelių bandymų pripažįsta klaidą. Taip pat duoda rekomendacijas, kurios tikrai neatsižvelgia į visus reikiamus aspektus. Pavyzdys. Paprašius parašyti Facebook įrašą su apklausa, kurioje būtų naudojami emotikonai kaip balsavimo įrankis, ChatGPT parašė įrašą, kurio balsavimo emotikonai apėmė ir piktą, ir liūdną veidą. Jei nebūčiau susipažinusi su socialinių tinklų specifika, galėčiau tiesiog nukopijuoti šį tekstą, tačiau tai turėtų neigiamų pasekmių. Nes Facebook algoritmai sodina tuos įrašus, kurie sulaukia piktų ir liūdnų reakcijų. Parašius tai ChatGPT, gavau atsakymą: „Tikrai, taip, puiki įžvalga“. DI neatlaisvina mūsų nuo ekspertiškumo savo srityje siekimo.

3. Užtikrinti atitinkamą komunikacijos toną ir stilistiką. Žinutės, kurias rašome vidinės komunikacijos tikslais, turėtų atitikti mūsų organizacijos komunikacijos toną, stilių, konkrečios žinutės auditoriją. Idealiu atveju, jos netgi personalizuojamos. DI tai gali padaryti, jeigu surašome išsamius „promptus“, tai yra suformuluojame užduotyje, kaip, ką, kokiu tonu jis turėtų parašyti. Tad jeigu tai nėra labai ilga žinutė, tinkamas to „prompto“ rašymas gali užtrukti daug ilgiau, nei pačios žinutės sukonstravimas, turint omenyje, kad dar tikrai reikės tvarkyti tai, kad parašys DI. Todėl kiekvienu atveju verta įvertinti, ar geriau naudoti DI generuotą tekstą, ar jį parengti rankiniu būdu. Taip, yra galimybė surašyti tam tikras bendrąsias komunikavimo tono gaires į pačios, tarkim, ChatGPT paskyros nustatymus. Tačiau kai reikia individualizuoti komunikaciją pagal auditorijas, darbuotojų grupes ir konkrečius darbuotojus, viskas yra kiek kitaip.

DI yra puikus asistentas, kai jau patys panaudojame savo intelektą ir sukuriame tam tikrą rezultatą, bet pasitelkiame DI papildomoms įžvalgoms sugeneruoti. Pavyzdžiui, kaip būtų galima pagerinti šio pranešimo struktūrą? Ką šioje komunikacijos kampanijoje dar pagerintum? Su juo daug greičiau padarome analizes, palyginame įvairias specifikacijas, lenteles ir pan.

Tačiau tas dirbtinis „intelektas“ vis tik nėra intelektas, tai yra mašinos.

Ilgesnė sąveika su DI, pavyzdžiui, su ChatGPT, gali sukurti įspūdį, kad bendraujame su žmogumi. Ir ne tiesiog žmogumi, o tobulu pašnekovu, kuris prisimena, kas mums nutinka, kaip dėl ko jaučiamės, ką mėgstame, ko vengiame, kuo sirgome ir pan. Tačiau jeigu tik užsipildo jo įsimintų apie mus dalykų atmintis ir mes ją ištriname, tą pačią akimirką „pažintis“ prasideda iš naujo.

Reikia visame tame nepasimiršti ir žmogaus.

DI neturi vienos svarbios savybės, kurią turi žmogus: jis neturi gyvenimiškos patirties. Dabar diskutuojama ir apie tai, kad ir mokymų medžiagą jau gali parengti DI įrankiai, gal ir pravesti mokymus galėtų. Tačiau realybė tokia, kad visą informaciją jis generuoja bei sintetina vis tiek iš to, ką kažkada kūrė žmogus. Ir jis negali suteikti bene vertingiausios tiek mokymų, tiek vidinės komunikacijos dedamosios – dalijimosi patirtimi.

Per mokymus vienas dažniausiai minimų dalyvių įspūdžių būna tai, kad buvo labai naudinga ir įdomu išgirsti tiek lektorės, tiek kitų dalyvių istorijas, praktinius pavydžius, sėkmes ir nesėkmes, sudėtingas realias situacijas ir kaip jas sprendžia kiti.

DI gyvenimiškos patirties neturi. Gyvenimišką patirtį kuriame mes, o DI gali ją tik analizuoti ir sintetinti.

DI yra pagalbinė priemonė, bet žmogaus intelektas, patirtis ir kritinis mąstymas išlieka nepakeičiami.