fbpx

Nepopuliarus požiūris: ar darbuotojai gali būti įsitraukę savaip?

Darbuotojų įsitraukimas

Stebėdama pastaraisiais metais vis intensyvėjusias darbuotojų įtraukties skatinimo tendencijas, susimąstau, kad su laiku didesnę dalį žmonių tai pradės dusinti.

Ši tendencija tikrai yra paremta vadybos patirtimi, jog didesnis darbuotojų įsitraukimas lemia geresnius įmonės rezultatus. Tačiau kaip yra siekiama to įsitraukimo ir kokio jo tikimasi iš darbuotojo, neretai yra pernelyg susiaurinama. Taip nutinka, kai organizacijos, norėdamos didinti darbuotojų įsitraukimą, pačios už jį nusprendžia, kaip jis turėtų atrodyti ir kas jį turėtų didinti. Kartais tai daroma ir bendromis darbuotojų apklausomis, bet jų rezultatai niekada nebus tinkami kiekvieno individualaus asmens atveju.

Peržengiama riba: darbas – nauja šeima?

Bene viena ryškiausių tendencijų, siekiant didinti darbuotojų įsitraukimą, ypač ten, kur dirbama nuotoliu arba mišriai, yra bandymas versti darbuotojus mėgti įmonės renginius. Ir neretai – tokius, kurių laikas gviešiasi asmeninio gyvenimo, šeimos laisvalaikį, o antrosios pusės tokiuose renginiuose nėra laukiamos. Taip pat linkstama agresyviai skatinti kuo dažniau atvykti į biurą ir pan. Tai gali būti daroma ne privalomai, tačiau darbuotojai ima jausti, kad į juos pradedama žiūrėti neigiamai, jeigu jie nenori būti „darbe kaip šeima“. Jie tiesiog nori dirbti savo darbą, dirbti jį kokybiškai, sulaukti už jį deramos pagarbos bei atlyginimo, tačiau nedaryti iš darbo aukščiausio gyvenimo tikslo (nes subrendusi asmenybė aukščiausiais tikslais bei vertybėmis dažnai ir laiko kitus dalykus), o laisvalaikį skirti šeimai. Tai yra geriausios sąlygos jų įsitraukimui – tokiam, koks jis priimtinas būtent šiems žmonėms.

Ar tikrai daugelyje organizacijų su tokiu požiūriu dar galima jaustis „legaliems“? O gal vis daugiau žmonių turi slėpti savo tikrąsias vertybes, dėtis vien tik darbui atsidavusio asmens kaukę, norėdami išlikti tokiose subtiliai apnarpliojančiose žmogiškųjų išteklių peripetijose?

Bendravimas darbe turėtų būti tikslingas

Dar vienas įdomus aspektas, jog pastaraisiais metais per įvairius mokymus, „team buildingus“, bendrus įmonių renginius neretai keliamas tikslas, jog „pabendrautų visi su visais, kas kasdien darbe nesusiduria“. Kaip vadybos ir vidinės komunikacijos praktikei bei teoretikei, man yra nesuprantama, kam tai reikalinga. Žmonės visais laikais daugiausia bendraudavo su tais, su kuriais turi bendrų veiklų, darbų. Tai natūralu, normalu, efektyvu laiko bei energijos atžvilgiu. Kokia prasmė dirbtinai skatinti bendravimą su žmonėmis, su kuriais kitą kartą susitikus vėl neturėsi nieko bendro? Argi tai ne bandymas versti mylėti per prievartą?

Manau, anksčiau ar vėliau turėsime susizgribti, kad po karantino kiek per toli nuėjome stengdamiesi dirbtinai artinti žmones, ir vėl suteikti jiems daugiau galimybių patiems rinktis, kokiu intensyvumu ir su kuo jie nori bendrauti. Ir, kaip dažnai kartoju – darbo grupės yra bene pats efektyviausias ir tikslingiausias darbo (!) santykių stiprinimo bei įsitraukimo didinimo veiksnys. Suteikime žmonėms galimybes darbe atskleisti savo profesines kompetencijas, pastebėkime jas, įvertinkime, atsižvelkime į jų patirtį ir ekspertiškumą. Galbūt būtent to trūksta daliai darbuotojų?

Rūta Grigolytė-Linkevičienė, komunikacijos konsultantė

Turite klausimų, norite pasitarti

ar sužinoti daugiau?

© Darni komunikacija, 2019. Visos teisės saugomos