Kai kuriose organizacijose darbuotojams skirti mokymai ir nuolatinė kvalifikacijos kėlimo galimybių paieška yra tapusi natūralia darbo dalimi. Tačiau toli gražu ne visose. Ir apie pastarąsias mokslo metų pradžios proga norisi parašyti kelias pastraipas.
Kartais manoma, kad užsiimti papildomu darbuotojų mokymu yra nebūtina. Esą darbuotojas visko mokosi paties darbo proceso metu. Tačiau ne veltui švietimo sistema ir yra SISTEMA – chaotiškai, be tam tikro plano ir be autoritetų išmokti kažko tikrai vertingo yra labai sunku. Tik itin reta organizacija gali turėti tokius gausius ir tokios aukštos kvalifikacijos žmogiškuosius išteklius, kad tvariam įmonės augimui užtektų tik vidinių darbuotojų mokymų.
Kartais žinių savo darbuotojams tiesiog pavydima. Atseit, išmokslinsi darbuotoją, investuosi į jo kvalifikacijos kėlimą, tada jis išaugs darbovietę ir ją paliks. Bet kur organizaciją nuves netobulėjantis kolektyvas?
Kartais galvojama, kad darbuotojų mokymas daug kainuoja, arba kad tai – ne darbovietės reikalas. O kiek kainuoja jų nemokymas? Kiek kainuoja tai, kad įmonė atsilieka kurdama inovacijas, prisitaikydama prie rinkos pokyčių, kai jos darbuotojai negauna naujausių žinių ir įgūdžių? Tikslingai planuojamas darbuotojų ugdymas tikrai atsiperka.
Kartais džiaugiamasi, kad darbuotojas „neprašinėja“ mokymų ir taip leidžia sutaupyti. Tačiau ar tikrai viskas gerai su motyvacija ir noru tobulėti tokio darbuotojo, kuris neturi noro mokytis? Jeigu darbuotojas jau ilgai nerodo noro papildomai ugdytis, galbūt jis net nėra toje srityje, kurioje geriausiai atsiskleistų?
Kažkam visa tai, kas čia aprašyta, gali atrodyti fantazijos, „taip nebūna“, ir tai būtų geras ženklas. Per ilgą karjerą man yra tekę susidurti su visais čia įvardytais požiūriais, tačiau tokių organizacijų Lietuvoje tikrai mažėja. Dėl to tikrai labai džiugu, ir norisi, jog ši tendencija nuolat stiprėtų.
Rūta Grigolytė-Linkevičienė, komunikacijos konsultantė
