Ramybės skaitiniai: apie miegą, psichosomatiką ir prasmę

Mane pažįstančių žmonių jau tikriausiai nestebina: mieste man nesirašo. Nuo vasaros iki vasaros – toks mano kūrybinis ritmas, kalbant apie rašymą vien saviraiškai.

Norėjau rašyti įrašą, kad karantinas mano gyvenime nieko nepakeitė. Kaip ir anksčiau, valgau naminį maistą, darau jogą ir specialistų sudarytą mankštą tik namuose, neinu į barus ir jau senokai esu atsikandusi absoliučios daugumos spektaklių ir filmų, anksti keliuosi ir anksti guluosi, dirbu iš namų, maistą perku daugiausia internetu, einu ilgų pasivaikščiojimų kuo nuošaliau žmonių, džiaugiuosi, kad žmonės laikosi atokiai, medituoju, meldžiuosi, kontempliuoju, skaitau ir klausau daug įvairių paskaitų internetu, fizinės kelionės man nerūpi, nebent jos – į Lietuvos gamtą. Bet pakeitė: universiteto paskaitos taip pat persikėlė į skaitmeninę erdvę, ir tai yra visiškai nuostabu. Kiekvieną dieną susitaupo 2 valandos važinėjimų ir daugybė sveikatos tuo pačiu. Tarp viso to spėju sudalyvauti ir Komunikacijos asociacijos bei kituose profesiniuose seminaruose, o jei jie vyktų gyvai – tikrai nenuvažiuočiau. Esu nenusakomai dėkinga žmonės, dėl kurių visa tai tapo įmanoma, ir kurie rūpinasi mūsų smegenų turiniu bei sklandžiu tobulėjimu.

Prie Lietuvos prislinkus virusui, vienoje veikloje teko visa galva nerti – giliai ir ilgam – į krizių komunikaciją, krizės valdymo planų rengimą, vidinės ir išorinės komunikacijos planavimą. Kitoje – vieni klientai atsitraukė, kitiems pagalbos reikėjo dar daugiau, atsirado ir naujų, turinčių įdomių idėjų. Bet kokiu atveju, toks laikas, kai dirbti ir mokytis tenka nepakeliant galvos. Ir tai man – taip pat gerai pažįstama, artima, prasminga.

Tačiau taip pat puikiai suprantu, kad daug kam karantinas sukėlė nerimo pasikeitus gyvenimo ritmui. Tikiuosi, tai paskatins daugiau žmonių atkreipti dėmesį į savo vidinį pasaulį, suprasti, koks trapus gyvenimas, jeigu žmogaus ramybės ir laimės jausmas priklauso vien nuo išorinių dalykų, įspūdžių. Tai laikas, kai galime įsiklausyti į save, mažinti priklausomybes nuo laikinų dalykų, mokytis beveik be apribojimų. Ir girdint, kad „grįšime į ankstesnį gyvenimą ir ritmą“, nebūna džiugu: norisi, kad grįžtume į pasikeitusį gyvenimą ir ritmą, brandesnį, prasmingesnį, išmintingesnį.

Ankstyvais rytais arba prieš miegą paklaidžioju internete tam, kad smegenys nebūtų prikimštos vien darbine ir mokslo informacija. Randu prikurta tiek nuostabių dalykų, kurie dar didina ramų džiugesį viduje – yra iš ko semtis pilnatvės. Ir kadangi šiuo metu neturiu kada rašyti savo straipsnių, labai noriu pasidalyti atrastais kitų gėriais – tegul jie praskaidrina ir jūsų dieną.

O aš lauksiu. Savo obelų. Tarp saulėtekio ir gervių klyksmo. Laiko, kuriame rašosi.

„Mažytis koronavirusas skausmingu būdu mums parodė, kad žmonija – vienas organizmas ir kad žmogaus egzistencija įmanoma tik santykyje su kitomis gyvomis būtybėmis. Santykio sąvoka turėtų būti suprantama kaip maksima, kaip gebėjimas mylėti. Tai tikrai aukštas standartas, galbūt netgi per aukštas žmogui.“ Bernardinai.lt: Kompozitorius A. Partas: koronovirusas mums parodė, kad žmonija – vienas organizmas

„Vaikas turi pamatyti, kad gyvenimas neteisingas. Jis tada nori jį kažkaip pataisyti. Aš ir aktoriams sakau: jeigu jums patinka teatras, koks jis šiandien yra, tai jūs net neikite ten. Ta vieta užimta. Jūs turite surasti, kas tame teatre blogai, ir eiti pataisyti. […] Vaikas turi pajausti, kad gyvenimas yra neteisingas, ir kiek jis neteisingas. Gal jame per mažai grožio – jis eitų pataisyti. Gal per mažai meilės. Kunigas gal turi pajausti, kad mažai atsidavimo, nuolankumo, religingumo, išminties.“ LRT „Stambiu planu“. Valentinas Masalskis: mūsų visuomenė pasidarė vaikiška, ji nebegali kalbėti apie rimtus dalykus

„Miegi ir sapnuoji gražų sapną. Jis gali būti spalvotas. Ir žmonės geri tame sapne, ateina ir net tie, kurių jau nėra. Bet tave pažadino staiga. Gal triukšmas gatvėje ar namiškiai, ar fiziologinis poreikis. Neširsk. Kai padėtis susitvarkys, gulk vėl į tą pačia vietą ant to paties šono. Prisimink, kaip buvo rankos, kojos, kaip buvo pasukta galva. Užgesink šviesą ir užsimerk. Gali pakartoti papsėjimą pirštais iškvėpdamas. Penkiasdešimt procentų galimybė, kad sapnas tęsis, o Tu ir kiti veikėjai būsite jame.“ LRT: Algimantas Čekuolis. Indijos jogų miego eliksyras

„Anksčiau visada galvojau, kad humanitarinė publika yra labiau kultivuotos sielos. Bet galiausiai supratau, kad – ne. Ten – gyvatynas: intrigos, projektai, dėl kelių eurų gali susimušti kėdėmis ir prismaigstyti peilių vienas kitam į nugarą. Ir jokio gėdos jausmo. Tie žmonės įgyvendina projektus, kurių paskui net jų kolegos, dirbantys tame pačiame skyriuje, neskaito. Ko verti visi tie almanachai? Jų autoriai kuria nulinės vertės dalykus, kurie neįdomūs nei jiems, nei kitiems.“ Delfi.lt: Suvirintoju tapęs buvęs „Aidų“ leidyklos vadovas: patyriau humanitarinį insultą

„Laimė primena jūros vandenį: kuo daugiau norėsi jo atsigerti, tuo labiau tave kankins troškulys. Manau, kad pozityvesnė sąvoka yra prasmė. Gyvenime reikia ieškoti prasmės, bet prasmė yra ne pasitenkinime. (…) Aš beveik nieko nedarau dėl pinigų, vadinasi, tenka daryti labai daug.“ LRT: Filosofas Kristupas Sabolius nesusižavėjo amerikietiškomis sąlygomis siekti mokslininko karjeros

„Sakoma, kad mūsų kūną ir sielą sieja neįsivaizduojamai glaudus ryšys ir vieno bėdos atsiliepia kito bėdoms. Pokalbis apie tai, ką ir kaip apie mūsų jausmus kalba mūsų kūnas – psichosomatiką. Pokalbyje – gydytojas, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.“ „Ai, viskas gerai“

Malonaus skaitymo ir klausymo 🙂

Rūta Grigolytė

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: